Šeši dešimtmečiai praėjo nuo tos dienos kovo 25-osios, kai tironas Stalinas brūkštelėjo parašą pritardamas Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto siūlymui „iškeldinti specialiajai tremčiai 12 tūkst. nelegaliai gyvenančių, nukautų per ginkluotus susirėmimus ir nuteistų banditų bei nacionalistų šeimų, taip pat banditų talkininkų buožių su šeimomis“. Taip buvo nulemtas daugiau kaip 40 tūkst. lietuvių likimas. Sovietinių okupantų ir vietinės komunistų valdžios tikslas buvo izoliuoti nepasiduodančią sovietizavimui visuomenės dalį, išnaudoti darbingus tremtinius kaip nemokamą darbo jėgą atšiauriausiomis klimato sąlygomis, vaikus ir senelius pasmerkiant bado mirčiai. Per 60 metų gimė ir užaugo trys kartos, kančios aštrumas ir praradimų skausmas jau taip giliai nebežeidžia. Tačiau atmintis tebesaugo skausmą ir neviltį to kovo nakties, kurio ramybę suplėšė smūgiai į duris – smūgiai, sudaužę dešimtis tūkstančių gyvenimų.

Visa Lietuva jau žino, kad kovo 6 dieną Lietuvoje pravėrė duris jau ketvirtasis Akropolio prekybos centras. Daugelis mūsų eidami pro šalį žavėjosi didžiuliu Akropolio ledu, bet niekaip nesiryžo žengti ant slidaus ir nepatikimo ledo. Juk nėra paslaptis, jog norint išvengti kažkokio dalyko mes galime sugalvoti tūkstantį ir dar vieną priežastį kodėl negalime to padaryti. Bet galų gale po ilgų įkalbinėjimų buvo nutarta, jog kovo 23 diena taps ta diena, kai JTO Šiaulių skyriaus nariai šturmuos Šiaulių Akropolio ledą. Kaip jau per šį trumpą laiko tarpą, kai mūsų, t. y. Šiaulių skyrius egzistuoja yra įprasta, jeigu mes užsibrėžiame tikslą, tai mes būtinai jį įvykdysime. Kaip tarėme, taip ir padarėme...