Vėlinės, tai diena, kai prisimename mus palikusius brangius žmones. Tai diena, kai visi kartu su šeimomis lankom šeimos, giminaičių, draugų kapus ir, sukalbėję maldą, ant jų uždegame žvakutę. Vėlinės - tai pagarbos, susikaupimo, apmastymo ir rimties diena, visų mirusiųjų pagerbimo diena.

Vėlinės gilias tradicijas turinti „šventė“. Lietuviai šią dieną mini amžių amžius. Vėlines minėdavo mūsų protėviai, būdami dar pagonys. Ankščiau vėlinių naktį į namus užklydęs nepažįstamasis būdavo gražiai sutinkamas, tikėta, kad tai vėlių pasiuntinys. Senovėje per Vėlines būdavo pagerbiamos ir „klajojančios dvasios“, tai yra mirusieji nesava mirtimi, mirę nekrikštyti kūdikiai. Buvo tikima, kad tokios dvasios, klaidžiojančios po langais, prašo maldų.

Visiems linkiu, kad Vėlinės būtų pagarbos, susikaupimo, apmastymo, prisiminimų ir rimties diena. Linkiu išlaikyti lietuviškąsias tradicijas, pasidomėti Vėlinių papročiais, taip sustiprinti šeimas, kartu praleidžiant prasmingą laiką.

Kitai šeimai - Jaunųjų tautininkų organizacijai, jos nariams, susirinkus savo skyriuose Vėlinių laikotarpy, linkiu įgyvendinti šią tradiciją: visiems kartu savo miestuose nueiti į kapus ir uždegti žvakutes ant apleistų, pamirštų kapų, sukalbėti maldas už mirusiuosius.

Pagarbiai,
JTO prezidentas 
Žilvinas Leškevičius